- 997
Ragaudami kraujo raudono lašus
Iš naujo atgyja ginklai
Pabunda, prisikelia karo vadai
Užstaugia išalkę vilkai...
Vytie! Pūsk ragan!
Kviesk visus vyrus karan!
Pūsk! Pūsk stipriau!
Įbaugink atėjūnus!
- Apeigos
Tik žodžiai, sparnuoti, lapais pabyra į vėją,
Tik žemė kraują sugers, žemė išdžiuti spėjo,
It savo rankomis, visa kas gyva kviečia,
Keliais į juodąją dirvą, pirštai žarijas liečia...
Atvėrė žaizdą, sruva kraujas,
Viską degina aplinkui ir išvalo ugnis...
Kas išpažysta savo rankomis sukūrtą,
- Auka seniems Dievams
Ir vėl į mūšį traukiant mūs ginklai nerimsta
Tik priešo kraujas gali pergalę nulemt
Kovoj gyvenimas akimirksniu pavirsta
Auka Seniems Dievams...
Auka Seniems Dievams...
Kovoj gyvenimas akimirksniu pavirsta
Auka Seniems Dievams...
- Burtai
Ieškokite senio gudraus,
Kuris pasakys, kada baigiasi
Jūsų... laikas...
Vienintelę akį primerks,
Žvaigždė į gelmes pasinėrusi
Naktį... skaito...
Prasideda mano ruduo,
- Kelias
Pažadins bures ne vėjas
Tamsos nasruose spinduliai
Tik pavirsta į naktį.
Begalė vėlių regėjo
Kaip atsimušė bangos
Į trupantį ašarom akmenį.
Prikelia miegantį medį
Neprabudę ugny tebegimstantys vakaro toliai.
- Suminti juodi takai
Juodus akmenis ridena
Į pakalnę amžinai
Slysta žemė iš po kojų,
Kalnas stiebiasi aukštai...
Kas įkops, kas pašauks iš anapus?
Ką pakvies, kam ranką paduos...
Suminti juodi takai
- Tai ne pabaiga
Įgels, akis užmerks, ir kadanors nušvis,
Aukos midum, krauju ir šermenų gėrybėm,
Deglais lydės, išdegins takelius pirmyn,
Į rato vidury, kur erdvės susipynė….
Tai paskutinė kelionė iš mano kūno,
Bet dar ne pabaiga…
Nedelsk, nebus rytoj išgarbintų vardų,
- Vilkalokiai
Išvaduota jėgų tamsoje išaustų
Dvasios gelmėse bunda galia
Dovanota rūsčių žvėriaveidžių Dievų
Virš kariaunos iškyla kruvina vėliava
Urzgia, staugia kariai, nuramint nepavyks
Kraujo troškulio jų aršiose širdyse
Kojos neša pirmyn, akys ieško aukos
Mušio pradžią paskelbs nuridenta galva